Itališka pica yra vienas populiariausių patiekalų pasaulyje, kurį milijonai žmonių įvardija kaip savo mėgstamiausią. Kiek žinome apie šio patiekalo istoriją?
Žodis „pica“ pirmą kartą paminėtas lotyniškuose tekstuose apie Italijos miestą Gaetą dar XX a. Renesanso laikais šis krosnyje kepamas tešlos paplotėlis buvo laikomas skaniu ir mažai kainuojančiu užkandžiu. Į Italiją užklydęs prancūzų rašytojas Alexandre Dumas, kelionių po Italiją užrašuose rašė, jog pica – pagrindinis neturtingų Neapolio gyventojų maistas. Iš tiesų picų gamyba tuo laikmečiu buvo labai pigi: jas kepdavo malkomis kūrenamose krosnyse, mažose kepyklose. Laikui bėgant, šis italų patiekalas vis tobulėjo, t. y. picą imta gardinti alyvuogių aliejaus padažu, pipirais, bazilikų lapeliais. Kai 1522 m. į Europą buvo atvežti pomidorai, ši daržovė tapo nepakeičiamu šio patiekalo ingridientu. 1889 metai simboliškai laikomi moderniosios picos „gimimu“, kuomet virėjas Raffaele’is Esposito sukūrė picą su pomidorais, mocarelos sūriu ir baziliku ir pavadino ją „PizzaMargherita“.
Itališkos picos sėkmė
Didžiausia paslaptis – tešlos receptūra. Picų kepimo meistrai teigia, jog tešlos gamybos procesas yra tam tikra meno forma. Nuo tešlos gamybos specifikos priklauso, koks bus galutinis rezultatas: ar tai plonas ir traškus, ar storas, minkštas padas. Pagrindiniai privalomi picos tešlos ingredientai yra miltai, vanduo ir mielės. Tešlos pagardinimui yra naudojami skonį paįvairinantys priedai – druska ir cukrus. Technologinė tešlos gaminimo paslaptis – pagrindinių ingredientų maišymo santykis. Dėl šios priežastis virtuvės šefai akylai saugo tešlos gaminimo receptą. Paruošta kepimui tešla yra gerai išminkoma, ir iš jos yra išformuojamas apskritas pagrindas. Priklausomai nuo pasirinkto picos tipo (klasikinės ar perlenktos) pagrindas yra paruošiamas kepimui: aptepamas padažu ir įvairiais pagardais bei prieskoniais.
Kaip taisyklė, greičiau iškepa picos pagardai, lėčiau – pagrindas, todėl kiekvieno picajolo užduotis šiame etape – užtikrinti, kad pica būtų tinkamai iškepta.
